Prezidentė Dalia Grybauskaitė – moteris, kurios neįmanoma įtarti nesąžiningumu ar korupcija.


Būtent tai ir yra priežastis, kodėl ją rėmė mūsų oligarchas Br. Lubys:
nepriekaištingos reputacijos D. Grybauskaitė, visiškai įkūnijanti ES dvasią, t.y. ne išorę, bet pačią NAUJOSIOS PASAULIO TVARKOS esmę, o tai yra globalinio bankinio kapitalo valdžią, pasirodė esant geriausia maskuotė velioniui Br. Lubiui, kurio, ką pati Prezidentė besakytų apie monopolijas, visi interesai buvo Rusijoje, bet Rusijos oligarchai priklauso nuo tų pačių globalinių oligarchų, platinančių melagingą demokratijos ir tolerancijos pseudoreligiją.
Laikas jau parodo, ar šie žodžiai teisingi. Prisiminkime Andriaus Kubiliaus gražbyliavimą prieš išrenkant, jo rūpestį savo tauta. Už jį balsavo vien patriotai. Rezultatas? Buvo dvigubai pakeltos pasaulyje paskui naftą krintančios dujų kainos, nes Lietuvos oligarchams reikėjo palaikyti savo skęstančius "bratuškas" Rusijoje iš mūsų kišenių.

Tad ar įmanoma patikrinti, kas yra Dalia Grybauskaitė? Ji juk ne Vyriausybės vadovė, ne kažin kokią valdžią turi kainoms bei kt. svarbiems reikalams.
Galima patikrinti!

Lietuvos valstybės naikinimas per valdžios struktūrų kriminalizaciją.

Prezidentė turi bent formalią valdžią Valstybės saugumo departamentui! - Įstaigai, kuri anot LR Seimo Nacionalinio saugumo komiteto buvusio vadovo Algirdo Katkaus, yra tikras gyvatynas, pasižymėjęs antivalstybiniais nusikaltimais, korupciniais ryšiais su mūsų prorusiškais oligarchais. Tai yra aiškiai atskleista jo knygoje "Nuo aušros iki sutemų", 2008 - atkreipkime ypatingą dėmesį į p. 113-123, 133-138!
Jei skirtingai nuo A. Kubiliaus, D. Grybauskaitė nori ir gali dirbti Lietuvos labui, jos pirmasis uždavinys nuo pat 2009 m. turėjo būti:
ARBA sunaikinti tą gyvatyną, jeigu A. Katkus teisus,
ARBA patraukti A. Katkų į teismą už Lietuvos valstybės ir jos institucijų šmeižtą, kad šmeižikas sulauktų pelnytos bausmės!
Jei tad D. Grybauskaitė nepadarė nei vieno, nei kito, t.y. VSD po senovei lieka valstybė valstybėje (leisti kuriam nors pareigūnui išeiti į kitas pelningas pareigas, užuot atidavus jį ir visą gyvatyną teismui, reiškia palikti viską po senovei), tapdamas oligarchinės baudžiamosios diktatūros instrumentu, tai rodo, kad
a) gyvybiniai Lietuvos klausimai paniekinti nemažiau nei A. Kubiliui dvigubai pakėlus atpigusių dujų kainas oligarchų naudai,
b) kad jokia tikra valdžia D. Grybauskaitei čia nepriklauso ir kad jokios Lietuvos valstybės seniai nebėra nuo pat Antano Smetonos laikų.
Šios svetainės autorius pasiryžęs stoti į teismą už savo žodžius - žinoma, drauge su Algirdu Katkumi.
Realybė parodė priešrinkiminių abejonių pagrįstumą:
jei "nepriklausomos" Lietuvos VSD tarnauja užsienio slaptoms tarnybos, tai rodo, kad nebėra jokio skirtumo, ar Lietuvos "Prezidentu" yra tapęs Uspaskichas, ar Grybauskaitė.

Gyventojų skurdinimas "krizės" pretekstu.

2009 m. gruodžio 7 d., kalbėdama visuomenei, Prezidentė pareiškė, kad neprotinga protestuoti prieš Rothschildų–Rockefellerių gaujos sudarytą "globalią situaciją" aplink Lietuvą.

Taip pat bus neprotinga protestuoti ir prieš globalinį žmonijos mažinimą, po kurio Lietuvos visai neliks. Tą pačią dieną per TV laidą buvo parodyti oficialūs snukiai, pritariantys tolesniam žmonių skurdinimui. Nė vienas neprasitarė, kad kol kas ši "globalinė situacija" pasireiškia pensijų mažinimu bei kainų kėlimu tik Rusijos orbitoje esančiose "artimojo užsienio šalyse", kurių stambusis kapitalas dengia savo nuostolius nieko bendra su bizniu neturinčių tautiečių sąskaita, o kartu ir remia savo kriminalinius rusų bratuškas. Nė vienoje Vakarų šalyje pensijos nemažinamos, bet kainos natūraliai krinta, nes laisvoji konkurencija ten dar nėra visiškai panaikinta, o eilinių žmonių pajamos yra apsaugotos nuo didžiojo kapitalo pasikėsinimų ir nėra jo naudojamos nuostoliams dengti (biznio ir su juo nesusijusių gyventojų sferos yra atskirtos). Beje, pasaulyje (išskyrus Rusiją ir jai paklusnius satelitus) krintančios dujų kainos kris ir toliau. Nors Rusijos spectarnybų priedangos organizacija "Dujotekana" giriasi mažinanti dujų kainas, nuo 2010 m. liepos 1 d. kainos gyventojams padidintos 15 %.

Vakaruose nuo krizės nukenčia pirmiausiai pramonininkai ir verslininkai, eiliniai žmonės nukenčia tik tiek, kiek netenka darbo per įmonių bankrutavimą, bet dirbantieji jokios krizės nepastebi. Naikinti viduriniąją klasę, pasiglemžti milijonų nuskurdintų žmonių pajamas anaiptol nėra pirmaeilė šios krizės funkcija. Šiandien globaliniams bankininkams visų pirma rūpi uzurpuoti visus žmonijos resursus, perdalyti nuosavybę savo naudai, supirkti stambiausias perspektyvias įmones ir panaikinti bet kokią konkurenciją kelyje į absoliučią pasaulio valdžią. Todėl jei Lietuvoje jiems rūpėtų Lubio "Achema", būtų subankrutintas pats Lubys ir "Achema" nupirkta už dyką. Gelbėti pramonininkus mokesčių mokėtojų sąskaita ne tik neatitinka, bet ir prieštarauja globalistų interesams. Mūsų krizė tėra tik kriminalinės rusų krizės variantas, kurioje oligarchų išlikimas priklauso nuo jų lojalumo vadovaujančių gangsterių gaujai, o visa ši krimialinė draugija išlieka naikindama savo šalies gyventojus ir perkeldama asmenines "santaupas" į Vakarų bankus, kaip tai daryta dar nuo sifilitiko Lenino laikų.

Yra objektyvus kriterijus, rodantis ar šalyje tikrai yra ekonominė krizė, ar ne: pramonės sunaudojama elektra. Lietuvos pramonė šiuo metu sunaudoja tiek pat elektros, kaip ir iki krizės. Aplinkui tebevyksta statybos, per šventes tūkstančiai litų iššaudomi fejerverkais. Tai krizė?

Tuo pat metu daugelis priversti rinktis tarp mokėjimo už butą bei kitas "paslaugas" ir valgymo, o sumažinus pensijas, augs iškeldinimo iš neva "nuosavų" namų pavojus. Juk yra kas tuos namus supirks, o turgūs moka fantastinius pinigus už vietas ne valstybei, bet kriminalinėms gaujoms.
Pensijų mažinimas ir buitinių mokesčių kėlimas Lietuvoje tik rodo, kad po senovėje esame Rusijos sudėtyje. "Senosios Lietuvos vis nėr, Tebėra LTSR!"

Pensijas žada pakelti iki ankstesnio lygio tik 2012 m. Tačiau Europoje skurdinimo projektas sparčiai rutuliojamas toliau, pirmiausia – neturtingesnėse šalyse. Artėja ir naujas Lietuvos ir visos Baltijos skurdinimo etapas.

Medvedevo pakvietimas

2010 m. sausio 12 Lietuvos masinės informacinės priemonės pranešė, kad Prezidentė "rimtai svarsto galimybę" pakviesti Medvedevą į š.m. Kovo 11 minėjimą, nes neva mums reikia bendrauti su savo artimiausiais kaimynais ne ES nariais.
Kalbama apie Dmitrijų Medvedevą, kas *** toks? Nesvarstykime populiaraus klausimo, kas iš tikrųjų valdo Rusiją. Užtenka, kad D. Medvedevas vadinamas Rusijos prezidentu. Nesvarstykime ir to, kaip Putino eroje oficialioji Rusija traktuoja Baltijos inkorporavimą į SSSR sudėtį (o D. Medvedevas niekad nėra atsiribojęs nuo Vl. Putino ne kartą pareikštos pozicijos, esą Molotovo-Ribentropo paktas buvo būtinas ir kad Baltijos valstybės nebuvo okupuotos, bet pateko į SSSR sudėtį teisėta tvarka). Pirma pasvarstykime, ar D. Medvedevas yra teisėtas prezidentas net pagal demokratijos kriterijus. Jo išrinkimas su begale balsavimo pažeidimų ir klastojimų visoje Rusijos teritorijoje plačiai pagarsėjęs faktas. Faktiškai Rusiją valdo nelegitimi gauja. Kviesdama gaujos vadeivą, Lietuva palaiko kriminalinę situaciją pasaulyje. Pagaliau, o tai ir yra svarbiausia, koks yra gaujos požiūris į savo kaimynus, jau pademonstruotas agresija prieš Gruziją.

Elgesys Kaukaze jau kelintą kartą pademonstravo pasauliui tikrąjį Rusijos veidą. Nuo komunistinių laikų dabartinė Rusija skiriasi tik į blogesnę pusę, kur bet koks, tegu ir totalitarinis, teisingumas galutinai pakeistas valdžią užgrobusios banditų gaujos įstatymais.
Kaukazą galima laikyti seniausia Rusijos auka, kuriai užgrobti pralietos jūros kraujo, net ir pačių rusų, su kuriais nuosava valdžia niekad nesiskaitė, kelis kartus vykdytas Šiaurės Kaukazo tautų genocidas. Tokios kadaise gausios tautos, kaip adygai, praktiškai išnaikintos. Čečėnai, nuosekliausiai iš visų Kaukazo tautų, atkakliai kovojo prieš nuožmią rusų kariauną visą XIX a. ir pagarsėjo tokiais ypač šlovingais vardais, kaip Šeichas Mansūras ir Imamas Šamilis, kurie buvo sėkmingai apjungę Šiaurės Kaukazą į islamišką valstybę, turėjo reguliarią kariuomenę ir laimėjo daug mūšių nelygiose kovose. Per išsivadavimo karus čečėnai nuolat netekdavo iki trečdalio gyventojų. Panašios kovos vyko ir po bolševikinio perversmo Rusijoje iki pat visų vainachų, t.y. čečėnų ir ingušių, deportacijos į Viduriniąją Aziją 1944 m. vasaryje (iki 1956 metų; vykdant deportaciją, negalėjusius pajudėti senius ir ligonius sušaudydavo).
Po to, kai rengiant naują sąjunginę sutartį, 1990 m. balandžio 26 sovietų valdžia įstatymiškai pakėlė visų autonomijų statusą iki sąjunginių respublikų, Čečėnijos-Ingušijos sąjunginė respublika 1990 m. lapkričio 27 paskelbė suverenitetą, kuris buvo SSSR Aukščiausiosios Tarybos pripažintas. 1991 m. kovo 11 Čečėnijos-Ingušijos Respublika atsisakė rengti savo teritorijoje referendumą dėl reorganizuojamų Rusijos Federacijos struktūrų (prezidento posto), 1991 m. rugsėjo 1 d. Čečėnija atsiskyrė nuo Čečėnijos-Ingušijos Respublikos į nepriklausomą valstybę, 1991 m. spalio 27 d. buvo išrinktas pirmasis prezidentas Džoharas Dudajevas, kuris 1991 m. lapkričio 1 d. paskelbė dekretą dėl Čečėnijos Respublikos (Ičkerijos) suvereniteto. 1992 m. birželio 2 d. rusų kariuomenė buvo išvesta iš Čečėnijos. Todėl po visų šių teisinių aktų apie jokį čečėnų "separatizmą", jų "teroristinę veiklą" prieš neva "teisėtą" rusų okupantų "valdžią" negali būti nė kalbos. Įvyko svetimos valstybės agresija prieš nepriklausomą šalį lygiai taip, kaip dabar įvykdyta agresija ir prieš Gruziją.
Gėdingai pralaimėjusi pirmąjį karą (1994–1996) prieš nepriklausomą Čečėniją, Rusija de facto pripažino ČRI nepriklausomybę tarpvalstybinėmis 1997 m. gegužės 12 d. sutartimis, kurias pasirašė prezidentai Aslanas Maschadovas ir Borisas Jelcinas. Greit, prispaudus Jelciną, Rusijoje įvykio Vl. Putino vadovaujamas tylus slaptųjų tarnybų perversmas. FSB surengė gyvenamųjų namų sprogdinimus Maskvoje, Volgodonske ir Buinakske, apkaltino čečėnus ir 1999 m. rugpjūtyje Kremlius pradėjo antrąjį karą prieš čečėnus, kuris tęsiasi ir po šiai dienai peraugęs į viso Šiaurės Kaukzo partizaninį išsivadavimo karą. Per abudu karus čečėnai vėl neteko apie ketvirtadalį tautos įskaitant ne mažiau kaip 40000 vaikų. Per Vakarų išdavystę nepavykus įtvirtinti nepriklausomybės pagal galiojančią tarptautinę teisę, čečėnai grįžo prie tradicinės šeichų Mansūro–Šamilio strategijos ir suvienijo sukilusias Kaukazo tautas kovojančio islamiško Kaukazo Emyrato pagrindu. Per visą Šiaurės Kaukazą paraleliai veikia šariato struktūros, prorusiška marionetinė valdžia laikosi tik rusų okupacinės jėgos pagalba, panašiai kaip kadaise buvo Lietuvoje pokario rezistencijos laikais, vėliau – Afganistane sovietų agresijos laikais ir dabar Afganistane ir Pakistane pasipriešinant satanistinei Londono globalistų agresijai.

Ir čia iš rusų mes girdime labai pažįstamas kalbas: prieš jų smurtą kovojantys kariai vadinami banditais. Visai neseniai kalbėdamas Kremliuje apie neva "kovą prieš terorizmą" Kaukaze, Medvedevas pareiškė: "Kas dėl banditų, mūsų politika ta pati kaip ir anksčiau. Juos reikia paprasčiausiai naikinti, daryti tai tvirtai ir sistemingai, t.y. reguliariai, nes deja, banditų pogrindis tebeegzistuoja."

Taigi pakvietus Medvedevą, kuris mano, neva Lietuva buvo teisėtai inkorporuota į SSSR ir kuriam padorus žmogus, ne tik lietuvis, neturėtų paduoti rankos, po šių reikšmingų jo žodžių belieka tik pasmerkti pokario rezistenciją, generolą Joną Žemaitį pavadinti banditu ir pagaliau atstatyti "teisėtą Lietuvos padėtį" Rusijos sudėtyje. Bent mūsų mafijai, per "krizę" apvagiančiai tautą savo ir kaimynų naudai, tai labai patiks, o globalinė valdžia su palengvėjimu nusikratys Baltijos “naštos”, grąžindama ją į savo naujesnį administracinį vienetą, kuris po Rusijos padalijimo greit atsikurs sumažėjusioje Maskolijoje.
Reikšminga, kad Medvedevas kviečiamas 1990 m. atkurtosios valstybės dvidešimtmečiui švęsti (1938 m. vasario 16 d. Stalinas kažkodėl nebuvo pakviestas).

Valstybė teoriškai yra ir turi būti savo tautos išlikimo ir pilnaverčio gyvenimo garantas. Nepaisant visų istorinių sunkumų ir neišvengiamų klaidų, 1918–1940 m. Letuvos Respublika buvo nepriklausoma valstybė pagal visus esminius bruožus. Deja, galutinai integravusis į Naująją Pasaulio Tvarką 2007 m., 1990 m. Lietuvos Respublika vis labiau panėši ne į savo pirmtakės tąsą, bet į karikatūrą, kuri veikia prieš tautos interesus ir iš valstybės pavirto išparduodamu, savo piliečius išvaikančiu laikinu pasaulio elektroninės bankinės despotijos administraciniu vienetu.
.